Vaiko neįgalumas
Neįgalus vaikas šeimoje – tai nepaprastai sunki patirtis, pakeičianti ir dažnai apverčianti aukštyn kojomis visų šeimos narių gyvenimą. Laukdami vaiko gimimo tėvai nesitiki ligų – kai sužino apie ligą, dažnai nežino, ką daryti.
Panašioje situacijoje atsiranda tėvai, kurių sveikas veikas patiria traumą, po kurios tampa neįgalus. Svarbu ir tai, kad vaiko liga dažnai smarkiai pakeičia šeimos biudžeto proporcijas, ypač jei vienas iš tėvų turi atsisakyti darbo, kad galėtų rūpintis vaiku.
Etapai, kuriuos patiria neįgaliųjų vaikų tėvai
| 1. Šokas |
|
Žinia apie tai, kad vaikas nėra sveikas, tėvams yra tragiška – iš pradžių jie netiki, po to – neigia. Tėvai galvoja, kad tai neįmanoma, kad jų vaikas būtų nesveikas. Atsiranda nesupratimas, baimė, prislėgimas, nevilties jausmas, o kartais net agresija. |
| 2. Depresija |
|
Bejėgiškumas, kurį dažnai jaučia tėvai, tampa toks nepakeliamas, kad prislėgti savo emocijų tėvai dažnai patiria gilią depresiją. Tik akimirkai nusiramina, kai sistemingai dirba su vaiku, kuriam reikia globos. |
| 3. Apgaulingo prisitaikymo etapas |
|
Tėvai dažnai beviltiškai ieško išeities iš susiklosčiusios situacijos, tada kyla įvairios mintys kaip gynybinė reakcija. Tėvai ieško kaltųjų dėl vaiko neįgalumo, tai padeda jiems nusimesti kaltę nuo savęs, dažnai neigia tą faktą, kad jų vaikas yra neįgalus. Šis laikotarpis – tai sprendimų paieškos etapas, kažkiek chaotiškas, dažnai nuvedantis prie ekstrasensų, bioenergoterapeutų ir žolininkų durų. Išbandę visas galimybes tėvai dažnai pasiduoda. |
| 4. Konstruktyvaus pasiruošimo etapas |
|
Pozityvus etapas, kuriame tėvai pradeda dirbti su vaiku, stengiasi palengvinti jo egzistenciją. Šiame etape tėvai išmoksta džiaugtis su savo neįgaliu vaiku praleistomis akimirkomis, atranda, kad jų vaikas juos besąlygiškai myli ir džiaugiasi tuo. Taip pat ieško sprendimų, kurie padėtų suteikti laimės jų vaikui. |
Perėjimas nuo vieno etapo prie kito nėra aiškiai apibrėžtas. Neįgaliam vaikui reikia daug ką paaukoti, dažnai reikia atsisakyti savo poreikių, gyvenimo būdo, kuris buvo iki šiol. Daug kas priklauso nuo vaiko neįgalumo laipsnio, to, ar jam reikia nuolatinės globos, kiek jis yra savarankiškas, ar tai fizinis ar protinis neįgalumas. Taip pat labai svarbu, kokios ligos lydi neįgalumą, ypač jeigu jos sukelia vaiko ir jo tėvų skausmą.
Neįgalus vaikas = mažas žmogus su dideliais poreikiais
Rūpinimasis nesveiku vaiku yra didžiulis išbandymas, su kuriuo reikia kovoti kasdien. Tokio vaiko globėjas visada turi prisiminti apie tai, kad sergantis vaikas – tai mažas žmogus, kuriam pasisekė mažiau negu kitiems vaikams, tačiau dėl to jis neturi prarasti savo teisių:
- į tai, kad jį mylėtų tokį, koks jis yra;
- į vystymąsi pagal savo galimybes.
Tėvai, kurie tai supranta ir leidžia vaikui būti savarankišku tiek, kiek jis gali, kurie sugeba išmokyti vaiką priimti save bei įskiepyti jam optimizmą ir atsparumą, suteikia vaikui neįtikėtinos jėgos.
DĖMESIO – labai svarbu, kad Jūs ne susitelktumėte ties vaiko silpnumu, o pabrėžtumėte jo potencialą. Netgi labai nuskriausti vaikai, su kuriais sistemingai dirbama, daro pažangą. Šie maži žingsniai džiugina ir motyvuoja tolimesniam darbui. Dažnai išsekinanti, sunki, brangi reabilitacija ilgai neduoda jokių rezultatų, bet netgi mažiausia pažanga atlygina visą įdėtą darbą.
Neįgalus vaikas, neatsižvelgiant į visus kasdienius sunkumus, gali teikti daug džiaugsmo ir pasitenkinimo, jeigu tik jam tai leidžiama. Toks vaikas moko paklusnumo, kantrybės ir jautrumo, su juo išmokstama aukotis dėl kito žmogaus. Jis atsilygina beribe meile ir atsidavimu.
| Jeigu turite neįgalų vaiką, prisiminkite... |
|
